Šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai atskleidė daugybę liekanų ir artefaktų, susijusių su geležies liejimu Houduanwan vietoje, esančioje pietvakarinėje senovės Zheng-Han sostinės Sindženo mieste Rytų miesto rajono dalyje. Šioje beveik 100 000 kvadratinių metrų ploto aikštelėje kariaujančių valstybių vidurio ir pabaigos laikotarpiu buvo naudojamas valstybės valdomas įrankių ir žemės ūkio padargų liejimo dirbtuvės. Houduanvano vietoje atradus dekarbonizavimo krosnį, žinoma Kinijos kaliojo ketaus istorija buvo nustumta mažiausiai 200 metų ir ji buvo daugiau nei 2000 metų priekyje Vakarams.
1722 m. prancūzas René Antoine'as Ferchault de Réaumuras pagamino kaliojo ketaus baltą šerdį. Vėliau, 1826 m., amerikietis Sethas Boydenas išrado juodosios širdies kaliojo ketaus.
Iki XX a. 20-ojo dešimtmečio pažanga pagrindinių komponentų (pvz., anglies ir silicio), legiravimo elementų, lydymosi metodų ir inokuliavimo metodų tyrimų srityje paskatino vadinamojo „aukštos kokybės ketaus“ atsiradimą. Dėl to medžiagų savybės žymiai pagerėjo, o taikymo sritis tam tikru mastu išsiplėtė. Tačiau dėl esminio trūkumo – mažo kietumo, jo pritaikymo diapazonas greitai išsiplėtė.
1947 m. britų tyrinėtojas H. Morroghas atrado ketaus rūšį, kurioje yra sferoidinio grafito.
1948 m. kalusis ketus buvo pagamintas pridedant cerio (Ce) į daug anglies, mažai sieros ir mažai fosforo turintį pilkąjį ketų, išlaikant likutinį Ce kiekį daugiau nei 0,02%. Beveik tuo pačiu metu Gagnebinas ir kiti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančios International Nickel Company (INCO) darbuotojai pasiekė tokį patį rezultatą, į ketaus įpylę magnio (Mg) ir išlaikę likutinį Mg kiekį daugiau nei 0,04%.
Antrojo pasaulinio karo metu dėl chromo – elemento, būtino nusidėvėjimui atsparaus martensitinio baltojo ketaus gamybai – stygiaus, buvo skubiai reikia ieškoti pakaitinių elementų. Todėl buvo atliktas sisteminis įvairių metalų ir pereinamųjų metalų, galinčių chemiškai susijungti su anglimi, karbido susidarymo potencialo tyrimas; magnis buvo įtrauktas į šį tyrimą. Siekiant sušvelninti stiprų purslą, atsirandantį pridedant magnio, buvo naudojami Cu-Mg (80/20) ir Ni-Mg (80/20) lydiniai. Rezultatai parodė, kad magnis ne tik veiksmingai buvo chromo pakaitalas, bet ir pasižymi dideliu desulfuravimo efektu, kai išlydytoje geležyje liko tam tikras likutinis kiekis. Remiantis šiomis išvadomis, tyrimai buvo išplėsti nuo baltojo ketaus iki magnio pridėjimo prie pilkojo ketaus poveikio. Kai į pilkąjį ketų, kuriame yra 3,5 % C, 2,25 % Si ir 2 % Ni, buvo pridėta 0,5 % magnio, tempiamasis stipris pasiekė 78 kgf/mm² – gerokai viršija pradinius lūkesčius (paprastas pilkasis ketus paprastai yra apie 13 kgf/mm²).
Kaliojo ketaus vystymosi istorija
Populiarūs produktai
Siųsti užklausą
